Renginiai

Graikijoje vyko Iustitia et pax komiteto Generalinė
asamblėja

05 Bir 2015 07:54

Žmogus. Bažnyčia. Valstybė.

2015-05-23 Dovanojimo ir dėkingumo kultūra
05 Bir 2015 07:52

2015-02-14 Laisvės kaina ir atmintis
05 Bir 2015 07:45

2014-09-22 Šių dienų misionierystė. Kokia ji?
27 Spa 2014 14:37

Šeima ir visuomenė

2015-03-14 Kaip susigyventi su epilepsija ligoniui ir
jo šeimai?

05 Bir 2015 07:50

Diskusija: Šeima. Bažnyčia. Valstybė.
16 Geg 2014 08:49

2014-05-05 Mus šaukianti Karalystė: tiesos
liudijimas

16 Geg 2014 08:39

Darbas

2013-11-04 Apie nedarbo priežastis ir įveikimo
būdus

11 Lap 2013 09:06

2013-10-07 Neįgalieji - neatskleistos visuomenės
galimybės

09 Lap 2013 08:46

2012-02-02 Kokios pasekmės mūsų laukia Europą
apėmus demografinei žiemai?

15 Lie 2013 11:19

Socialinė atskirtis

4ng3lz
05 Bir 2015 07:54

2015-02-28 Krikščionio laikysena prekybos
žmonėmis aukų atžvilgiu

05 Bir 2015 07:48

2014-12-20 „Katakombų sutartis" - Kalėdų slėpinio
skleidimasis kasdienybėje

05 Bir 2015 07:40

Paprastumo džiaugsmas

2014-05-07 Gamta dalyvauja žmogaus išganyme
15 Geg 2014 17:21

2014-04-11 Nepatogūs santykiai
11 Bal 2014 06:37

2014-02-11 Pinigai - naudingas tarnas ir
nepakenčiamas šeimininkas

14 Vas 2014 08:05

Istorija

Organizacija „Iustitia et pax“ (liet. „Teisingumas ir taika“) buvo įkurta po Antrojo Vatikano susirinkimo (1963-1965 m.) ir patvirtinta popiežiaus Pauliaus VI enciklika Populorum Progressio (1967). Atsiliepdamas į šį raginimą 1967 m. sausio 6 d. popiežius Paulius VI įsteigė popiežiškąjį komitetą „Iustitia et Pax“. Po dviejų mėnesių enciklikoje Populorum Progressio, popiežius įtvirtino, kad organizacijos „pavadinimas, kuris kartu ir veiklos programa, yra Teisingumas ir Taika“. Europinis komitetų tinklas buvo įkurtas 1971-aisiais, kuris ypač išsiplėtė po Berlyno sienos griuvimo. Šiuo metu Europos komitetų konferencija sujungia į vieną tinklą 31 nacionalinį komitetą, atstovaujantį įvairioms mūsų žemyno valstybėms. Komitetų veiklą globoja jų šalių vyskupų konferencijos.Komiteto Lietuvoje veiklos kryptis – Bažnyčios socialinio mokymo sklaida, ypatingą dėmesį skiriant jaunimo nedarbo, vaikų globos ir socialinės lyties sritims.

Dėmesys vargšams – vienas iš svarbiausių krikščioniškos labdaros (ir tuo pat metu artimo meilės) principų. Dėmesio vargšams principas praktiškai paliečia kiekvieno krikščionio gyvenimą tiek, kiek krikščionis stengiasi sekti Kristaus gyvenimą, tačiau tai taip pat yra visų žmonių socialinė pareiga. Šio principo taikymas pasireiškia priimant sprendimus, susijusius su materialiųjų gerybių įsigijimu ir jų valdymu. Pagal SOLIDARUMO principą, žmogiškieji ištekliai ir gėrybės turi būti paskirstomi arba jais dalinamasi, kreipiant dėmesį visų pirmą į labiausiai stokojančiuosius. Gavę Dievo malonę, kai kurie žmonės disponuoja didesniais ištekliais bei gėrybėmis, tačiau jie turėtų nepamiršti, jog ši malonė juos įpareigoja turtus panaudoti didesniam BENDROJO GĖRIO kūrimui, pradedant nuo skurdo mažinimo ir, pagal artimo meilės principą, dalinantis su labiausiai stokojančiais. Taigi dėmesys vargšams remiasi meilės artimui principais: Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk (Mt 5, 42), Dovanai gavote, dovanai ir duokite! (Mt 10, 8). Beje, svarbu šią pareiga suprasti teisingai ir nepamiršti, jog dovana veltui negali būti tai, kas ir taip priklauso kitam pagal teisingumą.

Pirmą kartą terminas dėmesys vargšams buvo pavartotas 1968 m. Jėzuitų ordino generolo tėvo Pedro de Arupės (Pedro de Arrupe y Gondra) laiške Lotynų Amerikos jezuitams. Vėliau terminas aptartas Lotynų Amerikos Katalikų Vyskupų (Consejo Episcopal Latinoamericano, žinoma kaip CELAM) konferencijų Medeljine (Kolumbija) ir Puebloje (Meksika) metu; taip pat popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje Centesimus annus (1991). Plačiai sąvoka išnagrinėta popiežiškos Teisingumo ir taikos komisijos parengtame katalikų BAŽNYČIOS SOCIALINIO MOKYMO SĄVADE.

Dovanojimo kultūra – krikščionių praktika, grįsta savęs ir savo išteklių dovanojimu, spontanišku bendravimu, pastabumu tam, kuriam čia ir dabar reikia pagalbos. Šie ryšiai yra didžiulis visuomenės turtas. Principas remiasi Jėzaus duotu įsakymu žmonijai: Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu (Jn 15, 12) bei Dovanai gavote, dovanai ir duokite! (Mt 10, 7–15). Praktiškai iki XX a. silpnaisiais ir atstumtaisiais visuomenės nariais pasirūpindavo vienuolynai ir parapinės bendruomenės. Bėgant laikui, buvo sukurta valstybinė socialinės paramos sistema, kuri turėjo perimti rūpinimosi funkciją (suteikti sveikatos apsaugą, nemokamą švietimą, pensiją ir kitas socialines garantijas). Vis dėlto ji neturėtų malšinti spontaniškų asmeninių žmonių pastangų padėti vieni kitiems.

Enciklika [gr. enkyklios – apskritas; aplinkraštis] – taip popiežiaus aplinkraštis, nagrinėjantis tam tikrus tikėjimo, jo šventimo, pritaikymo ar doros klausimus, o taip pat pristatantis Bažnyčios požiūrį į įvairius visuomenės gyvenimo reiškinius (socialinės enciklikos). Enciklikos gali būti adresuotos visai Bažnyčiai, dalinėms Bažnyčioms arba tam tikroms asmenų grupėms Bažnyčioje. Nuo XX a. vidurio kai kurios enciklikos (dažniausia socialinės) adresuojamos ir „visiems geros valios žmonėms“. Enciklikos pavadinimas paprastai yra pirmieji lotyniškojo enciklikos teksto žodžiai, kurie dažniausiai atspinti ir turinį. Enciklika yra įprastojo BAŽNYČIOS MAGISTERIUMO išraiška. Pirmoji enciklika kaip popiežiaus dokumentas pasirodė VII a., tačiau popiežiai dažniau ėmė rašyti enciklikas XVIII a. Nuo popiežiaus Leono XIII laikų (1878 – 1903 m.) imta skirti visai Bažnyčiai rašytas enciklikas (lot. Litterae encyclicae) nuo tik vyskupams ar jų grupėms adresuotų enciklikų (lot. Epistula encyclica). XIX a. pabaigoje tas pats Leonas XIII pradėjo socialinių enciklikų tradiciją.

Evangelizacija yra Kristaus Gerosios žinios skelbimas pasauliui. Evangelizacijos esmė – perduoti Kristaus mokymą žmonėms, kurie dar nėra nieko girdėję apie Kristų, tie kurie yra girdėję, tačiau nėra įsigilinę į jo mokslą arba tiems, kurie gyvena krikščionišką gyvenimą, tačiau nori atnaujinti savo tikėjimą. Evangelizacija šiandieniniame pasaulyje stengiantis ją pateikti moderniam žmogui suprantamomis sąvokomis yra vadinama Naująja evangelizacija. Svarbiausias Bažnyčios dokumentas šia tema – popiežiaus Pauliaus VI APAŠTALINIS PARAGINIMAS dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje Evangelium Nuntiandi (1975).

Plačiąja prasme evangelizacija yra tikėjimą skatinanti ir ugdanti veikla, susidedanti bent iš trijų etapų: krikščioniškojo liudijimo, pirminio skelbimo (kerigma), katechezės bei sakramentinio gyvenimo krikščioniškoje bedruomenėje. Siaurąja prasme evengelizacija yra kerigma – pirminis Gerosios Naujienos skelbimas, kurios esminė žinia – Jėzus yra Viešpats (1 Kor 12, 3). Katechezėje yra toliau plečiamas ir aiškinamas šios žinios turinys: kas yra Kristus, ką reiškia, kad Kristus gelbėja žmogų ir kt.

Is peace on Earth just a utopia?

I can hardly think of a man in this whole wide world which does not long for the basics of a happy life: love, security and respect. It is only natural, as anyone of us wants to be sure that tomorrow is not a threat for ourselves, but only the beginning of the future. The human beings’ strategy towards survival – ever since their arrival in this world – consisted in sticking together forming communities, thus shaping their social character. But if this odd creature called man is a social one, to what do we owe all the wars that shook the civilization in which we are living? Is peace a mere unreachable dream imagined only by mad people?

On some of society’s corsets – religion, morals and political regimes

The sympathizers of John Lennon and Jean Jacques Rousseau would state that man by his nature is kind, but society is what corrupts him and molds him into an evil creature. I would truly hope that was true, but too many legitimate historical and psychological evidences debunk this idea. First and foremost, man is selfish – his prime concerns revolve around his personal welfare, whether that means shelter, food, or Live Sex Cams. It is hard for any of us to admit one of our most natural traits: selfishness - and the fact that social characteristics come only after this.

As such, we made up rules and laws in order to ‘split’ freedom between individuals; these demeanors took various forms: tacit social contracts, cults and forms of government. One knows he should not steal because there are repercussions to his behavior: people would banish him, he would be punished by the law, and God would be displeased with him. Notice that all the consequences the poor thief would have to endure are all artificial, i.e. ‘man-made’, there is no natural disruption after a crime.

This made up system is, as anyone can observe, not fail proof, and works as long as man can keep his urges in hold – historical events show us that is not a long time span. History also offers one the most relevant examples of man’s incapacity to create a so called ‘perfect society’, and of course I am referring to socialism. Those who have promoted the social norms associated with socialism were by no means evil monsters or Live Sex Cams users; a brief review over the historical facts show us they were merely dreamers, people who wholeheartedly believed in human’s good nature.

People and nations allover are incredibly different, and more often than not we perceive what is new or strange for us, as a threat. It is an approach that kept us alive for centuries, but it does no longer help us in the new era of globalization. Yes, we are selfish, we indulge in Live Sex Cams on http://www.camplace.com/, and there is no use in denying that; instead, man should make peace with his flaws and take control over them. It is the only way we can get closer to a world ruled not by instinct, but reason.

Paieška

Bažnyčios socialinio mokymo gimimas

4ng3lz
05 Bir 2015 07:54

Graikijoje vyko Iustitia et pax komiteto Generalinė asamblėja
10 Spa 2014 08:23