Iustitia et pax komitetas

Naujos evangelizacijos sampratą ypač išryškino popiežius Jonas Paulius II, pabrėždamas, kad tai ne tik kvietimas į asmeninį atsivertimą, bei reevangelizacijos būtinumas ypač Vakarų pasaulio visuomenei grįžtant atgal prie pamatinių krikščioniškų vertybių, bet ir gilus Bažnyčios ir visuomenės pertvarkymas (perkeitimas) pagal Jėzaus žinios dvasią. Todėl SOCIALINIUOSE BAŽNYČIOS MOKYMO dokumentuose ne kartą yra užsiminta, kad jos socialinis mokymas yra evangelizacinė veikla.

Globalizacija yra visą pasaulį apėmęs suartėjimo arba tarpusavio priklausomybės procesas tarp tautų, kultūrų, ekonominių ryšių bei rūpesčio ekologija. Šio vienijimosi ištakos randamos žmogaus prigimtyje, kuri, nežiūrint nei kultūrinių nei ekonominių skirtumų, visuose žmonėse yra ta pati. Todėl galima teigti, kad prigimtinio įstatymo visuotinumas yra svarbiausia globalizacijos priežastis. Krikščionybė peržengdama geografinius, politinius, kultūrinius ir socialinius barjerus taip pat skatina šį procesą, interpretuodama Jėzaus žodžius Eikite į visą pasaulį (Mk 16, 15) kaip užduotį skelbti tai, kas žmoniją jungia. Žmogaus kilnumas, kuris nepriklauso nuo jo(s) lyties, rasės, socialinės padėties ar kitų požymių jau pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo Bažnyčios žinia, dariusi įtaką Vakarų civilizacijos vyksmui.

Čia atkreiptas dėmesys į du globalizacijos aspektus: a) globalizacijos paskatinti ekonominiai mainai padeda daugeliui neturtingų kraštų ženkliai sumažinti SKURDĄ (pvz. Kinija, Indija); b) šis procesas turi būti valdomas įstatymo valdžios autoriteto. Popiežius Benediktas XVI tuo tikslu enciklikoje Caritas in Veritate (2009) užsiminė apie politinės pasaulinės valdžios būtinimą (CV 67), sakydamas, kad ji galėtų padėti ekonominiam, TAIKOS, aplinkos apsaugos vystymuisi, įtvirtindama etinius kriterijus (CV 65). Pasaulio globalizacijoje egzistuoja taip pat ir pavojus, kurį sudaro elgsenų ir gyvensenų „kultūrinis suplokštėjimas“ ir suvienodėjimas (CV 26). Ji taip pat gali skatinti įvairiopą reliatyvizmą ir skatinti idėjos, jog vartojimo didėjimas yra ekonomiškai naudingas – konsumerizmo – propagandą. Dėl šių priežasčių iškyla būtinybė globalizacijos proceso nepalikti savieigai, kad nebūtų piknaudžiaujama skurdžių šalių nepajėgumu deramai naudotis savo ištekliais. Vertinant šį procesą galima teigti, kad globalizacija yra ir pasaulio tautoms atsivėrusios neišmatuojamos bendradarbiavimo galimybės ir nauji iššūkiai.

Išlaisvinimo teologija yra Lotynų Amerikos Katalikų bažnyčioje XX a. viduryje susiformavęs judėjimas, kuriuo siekta atsiliepti į šio kontinento gyventojus kamavusius skurdą ir priespaudą. Vienas svarbiausių išlaisvinimo teologijos plėtotojų buvo kunigas iš Peru Gustavas Gutierezas (Gustavo Gutiérrez), kurio 1971 m. išleista knyga Išlaisvinimo teologija laikoma išlaisvinimo teologijos užuomazginiu darbu. Išlaisvinimo teologai teigė, kad Lotynų Amerikos šalys negali išsivystyti esamos tarptautinio kapitalizmo sistemos rėmuose, todėl jie pasisakė už socialinę revoliuciją. Šių teologų politinė veikla nepasiekė užsibrėžto tikslo – išlaisvinti skurdžiausius žmones, tuo tarpu būta ir neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, Nikaragvos sandinistų režimas, kuriame dalyvavo ir kunigai-politikai, sistemingai pažeidė žmogaus teises.

Paieška

Bažnyčios socialinio mokymo gimimas

4ng3lz
05 Bir 2015 07:54

Graikijoje vyko Iustitia et pax komiteto Generalinė asamblėja
10 Spa 2014 08:23